Jau aštunti metai iš eilės moterys ir merginos spalio 4-5 d. rinkosi į Laisvųjų krikščionių bažnyčios rengiamą Moterų konferenciją. Šiais metais ji vyko Molėtų rajone įsikūrusioje oazėje – „Dubingių“ poilsio namuose Asvejos ežero pašonėje. Moterys suvažiavo iš didmiesčių ir tolimiausių Lietuvos kampelių, ir kiekviena su savo lūkesčiais bei viltimis. „Atvažiavau išgirsti atsakymus į kai kuriuos aktualius savo gyvenime klausimus, pabūti su savimi, pabendrauti su Dievu, pasimėgauti buvimu seserų Kristuje kolektyve“,- dalijosi viena konferencijos dalyvė, atvykusi iš Kauno.
Kita jauna moteris paklausta, ko tikisi iš konferencijos, ilgai nesvarstydama atsakė: „Kadangi šiame pasaulyje yra labai daug moterų stereotipų, norėjosi sužinoti, koks yra moters paveikslas pagal Dievo žodį ir kaip Kristus mato, kokia turėtų būti moteris. Noriu pamatyti, kaip atrodo kitaip gyvenančių moterų gyvenimas, tuo praturtinti save Kristuje“.
Konferencijos salė buvo artipilnė. Dalyvių sąrašuose net šimtas aštuonios pavardės: tiek daug ne kiek smalsių, kiek ištroškusių moterų širdžių. Tai didelis iššūkis renginio organizatorėms. Šiais metais konferenciją organizavo nedidelis būrelis vilniečių. „Mus palaikė mintis, kad gavome šią naštą iš Dievo ir nešame ją iki galo“,- kalbėjo renginio iniciatorė Vita Rulinskienė. Jai tai jau ketvirtasis tokio pobūdžio renginys, prie kurio ji aktyviai prisideda. Šiais metais, skirtingai nuo ankstesnių, visa Moterų konferencija vyko lietuvių kalba. „Atėjo laikas patarnauti ir lietuvių moterims, nebijoti kalbėti, dalintis savo gyvenimu. Per tuos metus, kai mums patarnaudavo užsienietės, moterys dvasiškai užaugo ir vis daugiau gali naudoti savo dovanas“,- pokyčiais džiaugėsi Vita.
Pagrindinė konferencijos kalbėtoja – šiuo metu Anglijoje gyvenanti ir Redklifo (Redcliffe) Biblijos koledže studijuojanti lietuvė Rita Rimkienė. Paklausta, kaip jaučiasi stovėdama prieš tokį didelį lietuvių moterų būrį, ji atsakė: „Man gera kalbėti čia, Lietuvoje, nes mano širdis yra Lietuvoje. Tai yra mano tauta, mano moterys“. Net ir Anglijoje jų šeima stengiasi išlaikyti tautiškumą, atitinkamai puošdami namus bei vaišindami svečius lietuviškais patiekalais. Anot jos, Anglijos moterys palyginus su lietuvėmis, turi didesnę saviraiškos laisvę bei daugiau galimybių atsiskleisti. Bet kokie bebūtų skirtumai, moters širdis lieka ta pati, nesvarbu, ar ji būtų anglė, ar lietuvė, tvirtino ji. Du rytus Rita kalbėjo tema „Sukurta pagal Dievo širdį“. Ji rėmėsi dviejų moterų: Huldos iš Senojo Testamento ir Jėzaus motinos Marijos pavyzdžiais. Pasak jos, moteris pagal Dievo širdį yra ta, kuri trokšta pažinti Kristų, atpažinti save ir pamilti save tokią, kokia ji yra. Ji nesako, kad kitos yra geresnės už mane, bet atpažįsta save ir priima, kad ji yra tobula Kristuje. Kalbėtojos manymu, lietuvėms yra labai sunku tai priimti. Pagrindę kliūtį ji išskyrė baimę dėl savo ydų, savo netobulumą. Lietuviai yra paklydę tarp burtininkavimo, astrologijos, perėmę daug pagoniškų dalykų. Bet juk „svarbiausia yra Kristus, todėl noriu dalintis, kodėl mes turime Juo tikėti ir kodėl Jis numirė už mūsų nuodėmes“,- kalbėjo ji.
Tema šiai konferencijai gimė maldoje: „Meldžiausi ir Dievas nukreipė mano mintis šios temos link – „Sukurta pagal Dievo širdį“. Ir iki paskutinės minutės jaučiu tokį palaiminimą“,- džiaugėsi vilnietė Vita Rulinskienė. Visa konferencija buvo statydinta būtent šios temos pagrindu, paremta tam tikrų prioritetų seka. Viskas prasideda nuo pačios moters, kas ji yra Dieve, tai yra jos tapatybė, antroje vietoje yra namai, šeima, o trečioje - tarnystė visuomenei, bendruomenei, Dievo duotų dovanų naudojimas bažnyčioje. Gavus leidimą, rengiant seminarus buvo remtasi Elizabeth George knyga „Moteris pagal Dievo širdį“ (A Woman After God’s Own Heart). Moterims buvo suteikta galimybė dalyvauti dviejuose pasirinktuose seminaruose.
Pirmos konferencijos dienos vakare valgykloje prie vakarienės stalo susirinkusių moterų laukė staigmena. Joms buvo suorganizuota vakaronė, kurios metu moterys buvo kviečiamos smagiai patrepsėti pagal lietuvių liaudies šokių ritmus.
Atsisveikindamos renginio organizatorės drąsino moteris bei linkėjo „kad ši konferencija tęstųsi ir toliau bendruomenėse, kad moterys rinktųsi ir kalbėtų tomis temomis, kad konferencija savo turiniu tęstųsi visus metus“. Dvi dienas trūkusi konferencija baigėsi. Mažos oazės Dubingiuose durys užsivėrė. Moterys išsiskirstė kas sau: kas į didmiestį, kas sugrįžo atgal į savo tolimą Lietuvos kampelį. Ir, tikėkimės, kiekvienos širdis bent maža dalele praturtėjo šildančia meile bei Kristaus pažinimo džiaugsmu.
Kelių moterų atsiliepimai apie Moterų konferenciją:
Po seminaro „Namai pagal Dievo širdį“
„Buvo labai įdomu, daug įspūdžių. Pastebėjau, kad turiu keistis, per daug manyje išdidumo. Man buvo svarbu važiuoti į šią konferenciją dėl bendros šeimos situacijos, nes dabar mums yra sunkus metas“.
„Man labai patiko seminaras „Tarnystėje pagal Dievo širdį“, patiko kalbėtoja. Mano visas gyvenimas yra toks, kad aš bėgu ir niekur nesuspėju ir niekada nelieka laiko. O kalbėtoja pasakė: „Žinote, jeigu Jūs nespėjate ir esate pavargusi, Jums reikia atgailauti. Dievas nenori, kad taip būtų. Sutvėriau Jus ne tam, kad nespėtumėte ir pavargtumėte, bet kad pabūtumėte ir su vaikais, ir su vyru, ir su Viešpačiu“. Man tai labai giliai įstrigo“.
„Visą konferenciją lydėjo mus visas apjungianti, bendra Dvasia. Mes buvo lyg vienos šeimos narės, sesės“.
„Mane labai palietė seminaras apie maldą. Naujai suvokiau, kas yra malda ir kad tai yra kaip įrankis bendravimui su Dievu“.
„Supratau, kad malda yra tikrai labai svarbi. Pirmiausia, turime atiduoti save Dievui, o dieną pradėti nuo maldos. Tai yra dienos pagrindas. Tai aš čia sužinojau, nes maldos niekada nesureikšmindavau. Daugiau reikšmės teikdavau bendravimui su krikščionimis. Bet šį kartą aš į ją pažvelgiau kitaip“.
„Atsipalaidavau, pabuvau su savimi, pamačiau, kad yra vienminčių moterų, kurios turi daug problemų ir kad mano problemos nėra jau tokios baisios. Pamačiau, kad galima kažką naujo įnešti į savo kasdienybę, pakeisti santykius. O kalbant apie vaikus, pamačiau, kad darau daug klaidų. Tikrai būtų verta viską, kas yra ne taip, pabandyti pakeisti“.
„Man buvo labai džiugu sužinoti, kad net būdama netobula, esu Dievo mylima. Kad mane Jis priima tokią, kokia esu. Jis man suteikė ramybės, stiprybės, visas bėdas savo gyvenime galiu palikti Jam, o ne užkrauti visko ant savo pečių. Taip pat išklausiau dviejų žmonių liudijimus iš jų gyvenimo. Tai mane irgi padrąsino, nuramino, kad ne aš viena turiu problemų ir kad per maldą daromi labai dideli stebuklai“.
Būkit pasveikintos mielos sesės Kristuje! Aš, Donna Dombach, gyvenau su vyru Džimu 3 metus Vilniuje ir 4 metus Panevėžyje. Lietuva ir jos žmonės visuomet liks mūsų širdyse. Patyrėme didelį džiaugsmą gyvendami ir dirbdami jūsų šalyje. Su dideliu džiaugsmu prisimenu daugelį jūsų ir nuostabias Moterų konferencijas. Aš dalyvavau nuo pradžių, pirmojoje konferencijoje ir stebėjau, kaip šie renginiai kasmet augo ir keitėsi iki mūsų su Džimu išvykimo 2006-aisiais.
