Jau antrus metus iš eilės Krikščioniška moterų konferencija spalio 2-4 d. vyko Dubingių poilsio namuose ant Asvejos ežero kranto. Tai jau buvo devintasis tokio pobūdžio renginys. Šiais metais konferencijoje dalyvavo šiek tiek daugiau nei šimtas moterų ir merginų, suvažiavusių iš visų didžiųjų Lietuvos miestų ir jų rajonų. Visgi didžioji dalyvių dalis dėl netoli Vilniaus pasirinktos konferencijos vietos atvyko iš sostinės.
Tema: „Aš Vynmedis, o jūs šakelės"
Konferenciją organizavo Lietuvos laisvųjų krikščionių bendruomenių moterys, pirmą kartą susibūrusios į organizacinį komitetą. Anksčiau ši atsakomybė tekdavo pavienėms moterims. Pasak organizacinio komiteto atstovės Jurgos Makarevičienės, šiais metais konferencija buvo labiau nukreipta į tikinčias moteris. „Pernai metais daugiau kalbėjome apie savęs tapatinimą tam tikroje veikloje: aš kaip mama, tarnautoja ar žmona. Šiais metais visgi išryškėjo noras susivokti pačiai, kas aš esu Viešpatyje ir daugiau į tai pasigilinti“,- mintimis dalijosi J. Makarevičienė. Konferencijos programa buvo sudaryta pagal Šventojo Rašto eilutę: „Aš esu Vynmedis, o jūs šakelės“.
Pakalbinus prieš konferencijos atidarymą bešurmuliuojančias moteris, nereta prasitarė norėjusi trumpam pabėgti, savaitgaliui atitrūkti nuo kasdienybės, pabūti viena su Dievu. „Moteriai svarbu pabūti ir vienai, vienai pasimelsti, vienai apgalvoti“,- dalijosi savo širdies poreikiais viena vilnietė. Kita dažnai minima priežastis, subūrusi moteris po vienu stogu - tai troškimas bendrauti, susipažinti su kitomis moterimis, susitikti su draugėmis ir pažįstamomis bei „širdimi bendrauti su lektorėmis“. Dauguma moterų į konferenciją atvyko nebe pirmą kartą. Paklaustos, ko tikisi iš šiųmetinės konferencijos, mintimis sugrįžo į praeitį ir dalijosi įspūdžiais iš praėjusių metų. „Važiuoju kasmet ir man tai visada būna didelė dvasinė šventė. Atvažiavau paklausyti žmonių, kurie gyvena pagal Dievo žodį. Konferencijoje labai atsigaunu. Laukiau jos visus metus ir stengiuosi čia atvažiuoti“, - džiaugėsi viena ištikima konferencijos dalyvė. Pirmą kartą į konferenciją atvykusios moterys į klausimus atsakinėjo santūriau, kai kurios jų atvyko net nežinodamos, ko tikėtis, tačiau, atsakė, norinčios išgyventi kažką naujo, kažką gero ar įdomaus. Dar viena moteris, prisistačiusi katalikų bažnyčios atstove, atvyko, nes „žengė žingsį kitų (aut. past. nekatalikiškų) bendruomenių link, norėdama su jomis susipažinti“. Dar kelios išreiškė lūkestį labiau „priartėti“ prie Jėzaus, kartu su kitomis moterimis pašlovinti Jį, pajusti krikščionišką vienybę ir tiesiog pasigrožėti gamta, Asvejos ežero panorama.
Asvejos ežeras
Šiųmetėje konferencijoje, kitaip nei ankstesnėse, pagrindinės pranešėjos nebuvo. Savo mintimis dalijosi visa eilė pranešėjų ir seminarų vedančiųjų. Konferencijoje pirmoji kalbėjo Jurga Jelianiauskienė tema: „Kas pasilieka manyje ir aš jame...“. Pasak pranešėjos, jai buvo itin svarbu dalintis savo pačios patirtimi: „Kad tai, ką kalbu, būtų „gyva“, dalintis tuo, ką pati supratau, kai per visa tai ėjau. Giliau suvokiau, kad Dievas ieško visų pirmiausia bendravimo su manimi, kad laikas praleistas su manimi Jam, Jo širdžiai, yra brangiausias. Dievas yra asmuo, su kuriuo galiu bendrauti ir kad Jis manęs laukia“. Kita pranešėja Asta Strigockaitė atkreipė krikščionių moterų dėmesį į nesėkmes ieškant tapatybės Viešpatyje. „Ar kartais būdamos krikščionės mes neprarandame savo tapatybės ir kuriame tik tam tikrą įvaizdį?“ – klausė ji, kviesdama moteris būti sąžiningoms pačioms su savimi ir pasitikrinti, atkreipiant dėmesį į savo vidinę būseną. Anot jos, visuomenė yra nukreipta į moterį, kuri turi veikti, kažką nuolatos daryti, atsakyti į kitų poreikius ir bedarydama ji „tarsi pameta save, nebežino, kas ji iš tikrųjų yra ir kam ji priklauso“. Psichologas – psichoterapeutas dr. Giedrius Markevičius dalinosi mintimis, kaip augti, nepaisant netobulumo. „Tik priimdami tai, kad esame netobuli, ir pradedame augti. To netobulumo nereikia sureikšminti, bet tik suvokti: Negalime būti tobuli, bet galime tobulėti“,- drąsino jis susirinkusiąsias. Sekmadienio ryto pranešėja Audronė Briedienė kalbėjo tema „Vynmedžio šakelių vaisiai“. Besiruošdama šiai temai, ji išgyveno paradoksalią būseną. Pradžioje ruošėsi kalbėti apie tarnavimą Dievui ir tarnystės vaisius, tačiau besigilindama į pagrindinę konferencijos eilutę, ji suvokė, kad čia Dievas nekalba, ką reikia daryti, kokius nešti vaisius. Tad pagrindinė jos suvokta žinia, kuria ji dalinosi: „Svarbiausia, pasilikti Dieve, o vis kita yra pažadėta Dievo“.
Ypatingai dalyves sušildė ir suartino aktyvūs praktiniai seminarai tema „Pažink save“ ir seminarai – diskusijos aktualiomis temomis. Moterys rinkosi į meno terapijos, šokio, dilemų teatro ir rankdarbių būrelius. Pabūti vienumoje su Dievu kvietė ne tik pati gamta, bet ir galimybė užeiti į jaukiai įrengtą maldos kambarėlį. Šeštadienio vakarą visas dalyves į salę sukvietė Arnoldas Jalianiauskas su Vilniaus laisvųjų krikščionių bendruomenės šlovinimo grupe. Sekmadienį dalyvių gretos jau nuo pat ryto pamažu retėjo. Pabuvusios vienos ir su Dievu, pabendravusios su kitomis tikėjimo bendrakeleivėmis, moterys lipo į automobilius ir skubėjo grįžti į šeimas, ten, iš kur buvo ištrūkusios. Savaitgalis Dubingiuose pažėrė konferencijos dalyvėms daugybę minčių lyg sėklų. Tik kad jos sudygtų derlingoje žemėje ir neštų nuostabius vaisius Dievo garbei!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą